Kūrybos kalvė

Mokiniai, mokytojai… ir visi, kuriuos bent kartais aplanko Kūrybos ugnis,

Kalvė – tai vieta, kur lydoma geležis… Kur ugnyje kiečiausias metalas  suminkštėja ir įgauna formą… Kur karštyje, dūmuose ryškėja daiktų pavidalai… O aš jus kviečiu  į Kūrybos kalvę, kur išryškės jūsų vaizduotės, fantazijos sukurti pavidalai… Kur dalinsimės mintimis apie tą karštą ir neretai nelengvą kūrybos procesą… Čia bus vieta mūsų eilėms, vaizdeliams, miniatiūroms, novelėms, rašinėliams, piešiniams, nuotraukoms… Ir viskam, kas gimsta iš Kūrybos ugnies…

Kad jums būtų drąsiau pradėti, – pora mano eilėraščių – kaip pasveikinimas, palinkėjimas visiems Kūrėjams (o juo galime būti kiekvienas…)

***

Kaip pienės žiedas, kupinas medaus,

Kaip vasaros svaigios spalvoti lietūs

Gyvenimas vis širdis mūs paliečia,

Nuskaidrina mintis šviesa dangaus.

 

Ir po bėdų sugrįžta vėl giedra,

Ir vėl pavargusioj širdy viltis užgimsta…

Tol, kol gyvenam, niekad nenurimstam –

Vėl džiaugiamės išauštančia diena…

 

Mylėkime gyvenimą, nes jis

Pati didžiausia dovana, mums duota…

Visa širdim, visa dvasia ir protu

Kiekvieną dieną džiaukimės būtim…

 

 

Mamai

 

Tegu pavasaris margais žiedais papuošia

Tavas, mamyte, lūpas ir akis…

Tegu lietus, gaivia vilnim nuošęs,

Pažadins Tavo širdyje viltis…

 

Užaugs vaikai, ir rinksis savo kelią…

Tu jiems kaip paukščiams mostelsi ranka…

Bet širdyje vis švies baltas takelis,

Kuriuos sugrįžt galėsim pas Tave…

 

Taigi – su pavasarius visus, Kūrėjai. Jis šiemet vėluoja, bet būtinai ateis… Ta proga skelbiame pirmąjį literatūrinės kūrybos konkursą, skirtą Poezijos pavasarėliui… Kurkite ir išdrįskite pateikti savo eiles, apsakymėlius, vaizdelius… Žodžiu, jokių žanrinių apribojimų nėra…  Taip pat laukiame ir piešinių, nuotraukų, kuriose užfiksuota bundanti gamta… Mokytojai, kviečiu paskatinti jaunuosius kūrėjus, pažadinti jų Kūrybos dvasią… Nesvarbu, kad kūrinėliai nebus tobuli – savo Kalvėje mes juos truputį padailinsim „pakalsim“ – tam ji ir įkurta…

 

Savo kūrybą kviečiu pateikti man, mokytojai Aušrai Indrišiūnienei, ar siųsti į mano elektroninį paštą:

ausrelel1968@gmail.com

Mokomės kurti novelę. Kai kurių 10 klasės mokinių bandymai kurti noveles, remiantis vaikystės išgyvenimais.

                                            Išdaigos darželyje

   Darželyje buvau „sunkus“ vaikas. Kiekvieną dieną auklėtojų laukdavo naujos išdaigos. Išdaigos būdavo dažniausiai tokios pat. Atrodo, vos tik nuleidžia auklėtojus nuo manęs akis, o aš jau anapus darželio tvoros. Darželį juosė žalia, aukšta tvora, tačiau tvoros dydis nebuvo man bėda. Visuomet rasdavau išeitį.

   Vieną dieną pamačiau, kaip mano draugė seka mano pėdomis ir bando perlipti tvorą. Aš, tai pamačiusi, nubėgau prie jos, pasakiau, kad neliptų, nes ji nemoka. Vietoje jos perlipau aš ir staiga pamačiau voveraitę, aš nusekiau paskui ją. Pabėgusi gal kokius penkis metrus, pamačiau valytoją, kuri netoliese grėbė lapus. Aš jos bijojau, nes ji turėjo dideles tamsias akis, buvo pašiauštais plaukais. Ji buvo aukšta ir stambi, bei mėgo labai rėkti.

   Valytoja, nuvedusi pas darželio direktorę, pradėjo sakyti, kokia aš neklaužada, kad per mane visi vaikais pateks į bėda. Direktorė buvo jauna, graži moteris, ji nemokėjo pykti, tačiau žinojo, kaip elgtis su vaikais. Ji pasikalbėjo su manimi ir pasakiau, jog tikrai daugiau neperlipsiu tvoros…. Tačiau, nuo kitos dienos, pamiršau, ką pasakiau direktorei, ir dariau tą patį, kaip visuomet.

   Kai buvau paskutinį kart daržely, pasiimti sesės, sutikau tą pačią auklėtoją, ji manęs nepažino, tad derėjo papasakoti daugiau apie savo išdaigas. Tuomet skaniai visi pasijuokėm ir aš jos atsiprašiau.

                                                                                            Justina Verbickaitė 10 kl.

                                                                   Kelionė į žvejybą

Vieną gražią ir saulėtą liepos rytą aš kartu su draugu susiruošėm į žvejybą .Iki žvejybos vietos buvo gan didelis kelio gabalas- apie keturis kilometrus. Pasiėmę dideles kuprines, prikištas visokiausių žvejybai skirtų dalykėlių, užsimovėme didelius guminius batus ir pasileidome į kelionę. Nuovargį jautėme jau po poros kilometrų ir labai gailėjomės pasiėmę tiek daug mantos. Šiaip ne taip ,mums pavyko pasiekti miškelį, kuriame ir buvo mūsų žvejybos vieta-ežeras. Žvejų buvo nedaug. Išsiėmėme mantą, paruošę, užmetėme meškeres ir laukėme žuvų kibimo. Kibo daugiausiai karosai 10-15 centimetrų, o mažesnes žuvis paleidome. Prigaudėme po pora kibirų žuvų ir jau ruošiamės  grįžti namo. Tačiau miške išgirdome šauksmą ir pagalbos prašymą. Nubėgome pažiūrėti, kas atsitiko. Bėgdami pastebėjome, jog miške labai daug dūmų ir vos po kelių dešimčių žingsnių pamatėme ugnį. Žvejai prašė, kad padėtume užgesinti ugnį, nes ji pradėjo labai plėstis į šalis. Bendrom jėgom mums pavyko užgesinti .Pasirodo gaisro priežastimi buvo neapdairus žvejo elgesys su ugnimi, nes jis užkūrė didelį laužą ir užsnūdo, o pažadino jį  tik dūmai ir kitų žvejų šauksmai. Gaila, kad dėl tokio žvejo apdairumo turėjo kentėti tiek kiti žvejai, tiek pats miškas. Tačiau blogiausia, kad grįžę į mūsų žvejybos vietą, pamatėme, kad dingo mūsų kuprinės, meškerės ir kibirai su žuvimi.

                                                                                Mantas Lukaševičius 10kl.

Duobė

 Buvo graži diena. Man buvo penkeri metai. Išėjau į lauką, norėdamas surasti savo brolį. Eidamas darželio link, sutikau Mantą. Jis šokinėjo į duobę, kurioje buvo rūsio langas. Aš pabandžiau įšokti – man patiko. Įšokau vėl. Toje duobėje tikrai kažkas buvo stebuklingo. Įšoko Mantas, išlipo – mano eilė. Šokau į duobę – dūžta langas – persistengiau. Kaire ranka besiramsčiuodamas išlipau iš duobės, nes supratau, kad dešinė visa kruvina. Skausmo ir verksmo giesmę bedainuodamas grįžtu namo. Mama išplauna ir sutvarsto ranką. Kažkodėl užmiegu. Vidury nakties pašoku, įsižiūriu į ranką ir suprantu – tai tebuvo blogas sapnas.

                                                                               Audrius Žitkevičius 10 kl.

 

Kalvės šeimininkė   Aušra Indrišiūnienė

2015-04-22

Comments are closed.